Svetur išvykusius kelininkus į Tėvynę parveja ūgtelėję atlyginimai. 

Lietuvoje darbo rinkoje yra susidariusi paradoksali situacija: užimtumo tarnybos specialistai skundžiasi vis labiau augančiu bedarbių skaičiumi, o verslininkai – darbuotojų stygiumi.

Dauguma verslininkų trūkstamų darbuotojų problemą sprendžia juos įsiveždami iš Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos ar net Vidurinės Azijos, kur pragyvenimo lygis ir darbo užmokesčiai yra ženkliai mažesni nei Lietuvoje.

Apie emigracijos mažinimą postringauti linkusi valdžia lengva ranka dalina kvotas pigios darbo jėgos įvežimui. Už ukrainiečiui mokamą atlyginimą dirbti nesutinkančiam specialistui lietuviui neretai belieka tik krautis lagaminą ir vykti laimės ieškoti svetur.

Tačiau Lietuvoje pastaruoju metu pastebima ir kita tendencija – kelerius metus užsienyje padirbę ir pradiniam įnašui už būstą ar kitam brangiam pirkiniui susitaupę lietuvaičiai suka atgalios ir bando ieškotis darbo Lietuvoje.

Ar tokie specialistai yra geidžiami darbdavių Lietuvoje? Gavęs darbo pasiūlymą grįžo į Lietuvą

 Vilnietis 35 metų Linas Stanislovaitis dirbo statybininku Švedijoje. Nors uždarbis ten buvo tikrai geras, gavęs darbo pasiūlymą iš Lietuvos įmonės vyras ilgai nedvejojęs grįžo į Tėvynę.

Šiuo metu UAB „Tilsta“ darbų vadovu dirbantis L. Stanislovaitis sako, kad uždarbiauti į užsienį vyko kelis kartus. Pastarąjį kartą Švedijoje statybininku vyras dirbo pusantrų metų.

„Jei atvirai, tai aš pavargau nuo gyvenimo užsienyje. Ten tu nesi savas, o tik – darbininkas be namų ir šeimos. Grįžti į Lietuvą ir įsidarbinti UAB „Tilsta“ man pasiūlė pats į šią bendrovę iš kitos įmonės dirbti perėjęs mano draugas.  Gavęs šį pasiūlymą ilgai negalvojau, pasitariau su šeima ir sugrįžau į Lietuvą“, – sako L. Stanislovaitis.

Palyginęs savo gyvenimą Švedijoje ir Lietuvoje vyras sako, ten ir čia gaunamo atlyginimo lyginti aišku negalima, bet situacija Lietuvoje taisosi į gerą pusę.

„Dėl savo sugrįžimo į Lietuvą dabar matau tik pliusus. Džiaugiasi ir šeima. Požiūrį į specialistus  bendrovėje, kurioje dirbu, aš jau galiu pavadinti vakarietišku. Čia pradėjau dirbti brigadininku, buvau pastebėtas – tapau darbų vadovu. Į darbą užsienyje nespjaunu, ten geras specialistas tikrai gali gauti gerą uždarbį, tačiau pinigai nėra vienintelis kriterijus renkantis emigranto kelią. Kol kas apie darbą užsienyje tikrai negalvoju“, – sako L. Stanislovaitis.

Gyvenimas užsienyje ėmė slėgti

Danijoje kartu su žmona beveik metus triūsęs ir pradiniam įnašui už būstą užsidirbęs 27 metų Justinas Šeštokas taip pat nusprendė ieškotis darbo Lietuvoje. Netrukus jį rado ir net negalvoja vėl emigruoti.

„Su žmona padirbėti į Daniją išvykome norėdami susitaupyti pinigų pradiniam įnašui už butą. Dirbome konservų fabrike. Aš prižiūrėjau ir remontavau gamybinės linijos mechanizmus. Gyvenome nedidelėje saloje, kur vasarą jautiesi, kaip kurorte, o žiemą nėra ką veikti. Toks gyvenimas ėmė slėgti, todėl įvykdę sau išsikeltą užduotį čia nepasilikome, o patraukėme namo“, – sako J. Šeštokas.

Darbo Lietuvoje J. Šeštokas ėmė ieškotis vos čia sugrįžęs. Vaikinas rado UAB „Tilsta“ darbo skelbimą, pasiuntė savo CV ir po pokalbio gavo pasiūlymą ten dirbti.

UAB „Tilsta“ meistru įsidarbinęs J. Šeštokas sako, kad Danijoje jo atlyginimas buvo daug didesnis, tačiau ir pragyvenimo lygis šioje šalyje aukštesnis. Be gyvenimo gimtoje šalyje vaikinui imponuoja ir tai, kad čia jis yra ne juodadarbis, o karjeros siekti galintis specialistas: „Turiu aukštąjį išsilavinimą, todėl bandysiu siekti karjeros. O apie sugrįžimą į užsienį kol kas negalvoju – nebent gyvenime kas nors atsitiktų“.

Paklaustas, kiek jaunas žmogus turėtų uždirbti, kad jam nekiltų minčių apie emigraciją J. Šeštokas atsako, kad tai priklauso nuo to, kur šis žmogus gyvena: provincijoje, ar sostinėje.

„Mažesniame miestelyje manau galima pragyventi ir gaunant į rankas 900 eurų, o Vilniuje reikia gerokai daugiau. Gyvenau Utenoje. Ten siūlomas uždarbis manęs netenkino. Dabar Vilniuje jaučiuosi puikiai. Čia – ir šeima, ir artimieji, ir draugai, ir laisvalaikis kitoks. Jei atvirai, tai visai neblogai ir čia uždirbu“, – sako J. Šeštokas. 

Daugiau nuostolių nei naudos

„Milsos“ įmonių grupėje priklausančioje „Klovainių skalda“ dirbanti darbų saugos specialistė 43 metų Julija Gaubienė sakė, kad  išvykti padirbėti į užsienį nusprendė norėdama išbandyti save.

Pusę metų Švedijoje valytoja dirbusi moteris patyrė daugiau nuostolių nei gavo naudos. J. Gaubienė sakė galinti pasidžiaugti tik tuo, kad sugrįžusi į Lietuvą vėl gavo darbą, o nauja gyvenimiška patirtis atvėrė akis, kad laimingai galima gyventi ir savo namuose.

„Išvykti į užsienį nusprendžiau buhaltere „Klovainių skaldoje“ pradirbusi dešimt metų. Panorau pakeisti aplinką, išbandyti save kitur. Darbdavys mane nuo tokio žingsniu atkalbinėjo, bet buvau užsispyrusi. O Švedijoje nieko gero neradau. Dirbau valytoja. Gyvenamuoju plotu aprūpino darbdavys, o pragyventi reikėjo iš to, ką uždirbu. Gavosi taip, kad įvertinus pabrangusį pragyvenimą aš ten uždirbau netgi mažiau, nei Lietuvoje“, – minėjo J. Gaubienė.

Iš pradžių dar ten laikiausi, nes tikėjausi, kad čia dirbti atvyks ir sutuoktinis. Kai jis tai padaryti atsisakė, aš nedvejodama grįžau atgal. „Namuose yra geriau – čia ir šeima, ir draugai, ir aplinka įprasta. Norint įsitvirtinti užsienyje reikia tai daryti, kai tau 25 metai, o ne įkopus į penktą dešimtį“, – sako emigranto duonos paragavusi moteris.

Į Lietuvą sugrįžusi J. Gaubienė vėl kreipėsi į buvusius darbdavius. Laisvos darbo vietos teko laukti pusmetį. Jai atsiradus moteris vėl grįžo dirbti į AB „Klovainių skalda“. „Šiuo metu dirbu darbų saugos specialiste. Išvyka į Švediją man atvėrė akis – supratau, kad anksčiau nevertinau to, ką turėjau. Svarbu ne tik atlyginimas, bet ir šeima, draugai, tave supanti aplinka“, – minėjo J. Gaubienė.

Tapti emigrantu neketina

Užsidirbti pinigų pradiniam įnašui už butą į užsienį buvo išvykęs ir UAB „Tilsta“ suvirintoju dirbantis 46 metų Andžejus Žitkevičius.

„Vienerius metus Norvegijoje ir Švedijoje dirbau betonuotoju, o užsidirbęs pinigų, pasukau atgal.

Aš negaliu gyventi užsienyje. Ten važiavau tik dėl pinigų. Vos sugrįžus man paskambino UAB „Tilsta“, kurioje prieš išvykdamas į užsienį dirbau, darbų vykdytojas ir pasiūlė vėl čia sugrįžti. Pasiūlymą priėmiau. Aišku čia atlyginimas yra mažesnis už skandinavišką. Dabar gaunu tiek, kiek ten per mėnesį galėjau atsidėti santaupoms. Tačiau ir ten pinigais nelyja. Norint užsidirbti reikia ir viršvalandžius dirbti, ir savaitgaliais padirbėti“, sako A. Žitkevičius.  

Emigranto duonos paragavęs vyras sakė, kad artimiausiu metu dirbti į užsienį tikrai nevyks: „Kol kas dirbsiu Lietuvoje, o toliau – nežinau. Gal dar kokius metus ir padirbėsiu užsienyje, tačiau tapti tikru emigrantu tikrai nesiruošiu“.

Planuoja dirbti savo malonumui

Elektriku UAB „Tilsta“ jau 15 metų dirbantis 45 metų Andrejus Karnišovas taip pat buvo padaręs pertrauką ir išvykęs padirbėti į užsienį. „Dauguma mano pažįstamų į užsienį išvažiuoja dėl pinigų, daugiausia norėdami sukaupti lėšų pradiniam įnašui už būstą. O aš ten vykau šiaip – pabandyti. Visi sako: „Užsienis, užsienis…“ – pamaniau, kad ir man reikia pabandyti, kol ne per senas. Pusmetį dirbau elektriku Švedijoje ir Anglijoje. Ten man buvo geriau, jaučiausi laisviau. Be to, dar ir pakeliavau. Esu žvejys, tai mane traukė prie ežerų“, – teigė A. Karnišovas.

„Užsienyje tikrai galėčiau gyventi. Į namus grįžau susiklosčius šeimyninėms aplinkybėms – mirus mamai, man liko jos būstas. Kai dabar pats turiu nekilnojamo turto, tai man kažkur važiuoti tikrai nebėra prasmės. Todėl planuoju niekur nebebėgioti, o ramiai sau dirbti čia savo malonumui. Kadangi esu pareigingas darbuotojas, tai sugrįžus iš užsienio, aš vėl be vargo įsidarbinau „Tilstoje“, – sako A. Karnišovas.

Darbuotojus motyvuoja atlyginimas

Tiltus, viadukus, tunelius ir estakadas statančios bei remontuojančios UAB „Tilsta“ direktorius Gediminas Gribulis sako, kad šiuo metu įmonėje dirba 220 žmonių. Tik aštuoni UAB „Tilsta“ darbuotojai yra atvykėliai iš Rytų šalių, likę – Lietuvos piliečiai. 

Šiuo metu, pasak G.  Gribulio, naujų darbuotojų bendrovei nereikia. Darbuotojų kaita šioje įmonėje minimali, o didžioji dauguma UAB „Tilsta“ darbuotojų – kvalifikuoti specialistai, kurie patirtį sukaupė čia dirbdami ilgą laiką.

„Kaip buvo išspręsta darbuotojų stygiaus problema? Labai paprastai – UAB „Tilsta“ mokami atlyginimai jau antrus metus iš eilės Lietuvos kelių statybos sektoriuje yra didžiausių Lietuvoje.

Tendencijos panašios ir visame sektoriuje

Asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos nario ir „Eurovia Lietuva“ generalinio direktoriaus Stanislavo  Kablio teigimu, lengviau surinkti brigadas Utenos ir Jonavos rajonuose nei didmiesčiuose.  Pasak jo, matyt dar mažiausiai dešimtmetį bus jaučiamas inžinierių stygius. „Jei prieš gerą dešimtmetį per metus  buvo paruošiama 80 inžinierių, tai dabar apie 10. Vidutinės ar jaunesnės kartos inžinierių tiesiog nėra“, – minėjo S. Kablys. 

Panašiai padėtį apibūdina ir „Kauno tiltų“ generalinis direktorius  Aldas Rusevičius: „Pastaruoju metu tendencijos aiškios – didmiesčiuose rasti norinčiųjų dirbti yra sudėtingiau nei mažesniuose šalies miestuose. Tai natūralu, nes jaunimas vis vangiau renkasi dirbti fizinį darbą lauko sąlygomis“.  

Pasak A. Rusevičiaus, kvalifikuotų, turinčių patirties  kelių statyboje kandidatų rasti – nemenkas iššūkis, tad dažnai renkamasi (iš)mokinimo kelią. Konkuruoti nepadeda ir ydinga neoficialaus atlyginimo praktika, neaplenkianti ir kelių sektoriaus. Terminuotos darbo sutartys, kurias lemia veiklos sezoniškumas, irgi daugeliui neatrodo patraukliai.

Kita vertus, karantinas „Kauno tiltams“ netgi pagelbėjo. „Pandemijos paveiktoje darbo rinkoje atsiradus didesnei konkurencijai, į mus kreipėsi daugiau norinčiųjų, tai savaime leido atsirinkti labiau motyvuotus, darbščius kandidatus. Paprastai kasmet įdarbiname 150-200 darbuotojų, o šiemet „Kauno tiltuose“ darbuotis panoro net 251 kandidatas“, – minėjo A. Rusevičius.

A. Rusevičių liūdina tai, jog  šiemet neatsirado nė vieno iniciatyvaus kelių inžinerijos pirmakursio, pasiryžusio savo žinias sustiprinti dirbant sezoninį darbą ar atliekant praktiką. Tai matyt neišvengiama, mat  šios krypties studentų nėra daug.

„Visgi nepaisant karantino, darbuotojų atlygio lūkesčiai sparčiai auga. Tuo tarpu mūsų veiklos sektoriuje konkurencija paremta mažiausios kainos aspektu. Pakliūvame į užburtą ratą, mat šias dvi dedamąsias neretai yra sudėtinga suderinti.“- sakė. A. Rusevičius.

„Milsos“ įmonių grupės vadovas Mantas Makulavičius taip sako, kad kaip šviežio oro gūsio laukiama grįžtančių tautiečių kelių statybos ar kalnakasybos sektoriuje.

„ Ypatingai smagu, kai darbuotojai pasirenka Pakruojį „Klovainių skaldą“. Mūsų įmonių grupės didžiausia gamykla yra bnūtent ten. Gerai, kai ne tik emigrantai iš užsienio, bet vyksta ir vidinė migracija – pabaigę mokslus didmiesčiuose, atranda Klovainius“, – teigė M. Makulavičius. 

Ar išliks pozityvios įmonių plėtros ir įdarbinimo tendencijos, pašnekovai negalėjo atsakyti.  „Viskas priklausys nuo požiūrio į logistiką, kelių sektorių. Kol kas preliminarūs planai nuteikia lengvam optimizmui“, – minėjo asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos pirmininkas Rimvydas Gradauskas.

Pasak R. Gradausko, keletas skaičių vis dar kelia nerimą – jei prieš 5 metus kelių sektoriuje dirbo 9 tūkst. darbuotojų, tai dabar tik apie 6 tūkst. Iš jų, grįžusių iš emigracijos – apie 150. Kita neraminanti tendencija, kad visuomenė, įskaitant ir kelininkus, sparčiai sensta, o likęs jaunimas darbu keliuose nesusivilioja.